Sveikiname naują daktarą Valentiną Butanavičių sėkmingai apgynus daktaro disertaciją: Ką reiškia būti kūrybingu mokytoju? Ne meno mokomųjų dalykų mokytojų patirtimis grįstas integralios fenomenologijos tyrimas ((Edukologija (S 007),  mokslinio  darbo vadovai: 2018-2019 m. doc dr. Vida Kazragytė. Nuo 2019-09-30 prof. habil. dr. Vilma Žydžiūnaitė) ir įgijus Edukologijos krypties Socialinių mokslų daktaro laipsnį.

Su disertacija galima susipažinti: Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose.

Žemiau pateikiame trumpą  disertacijos  anotaciją:

Mokytojo kūrybingumui įtaką daro mokinių mokymosi metai, mokomasis dalykas, mokytojo profesinė patirtis ir amžius. Didžioji dauguma tyrimų, susijusių su mokytojo kūrybiškumu, yra kiekybiniai, orientuoti į įgūdžius, kompetencijas, veiksnius. Juose vyrauja teorijų patikros paradigma, kurią vertina tyrimo dalyviai, vykdydami apklausas. Tyrimuose iki šiol nesigilinta į tai, kaip mokytojai patiria kūrybiškumą, ką jis jiems reiškia, su kuo mokytojai jį sieja, t. y. iki šiol kūrybiškumo tyrimuose mokytojui nebuvo skirtas pakankamas dėmesys, galintis atskleisti unikalias, autentiškas kūrybiškumo patirtis. Nei nacionaliniu, nei tarptautiniu mastu nebuvo rasta fenomenologinių tyrimų apie mokytojo kūrybingumo būtį, kas yra šio disertacinio tyrimo objektas. Tyrimo tikslas – suformuoti ir pagrįsti iš mokytojų patirties kylančią fenomenologinę struktūrą Būti kūrybingu mokytoju ir ryšius tarp temų joje. Tikslui pasiekti keliamas tyrimo klausimas: “Kaip mokytojai patiria kūrybingumą per laikiškumą, erdviškumą, santykiškumą, kūniškumą, daiktiškumą ir dvasingumą?”
Siekiant suprasti, ką reiškia būti kūrybingu, svarbu išgirsti mokytojo gyvenimišką patirtį. Todėl siekiant tyrimo tikslo ir ieškant atsakymų į tyrimo klausimus, pasitelkta integraliosios fenomenologijos metodologija pagal Žydžiūnaitę ir Arce (2021). Joje derintos van Manen (2007) praktikos fenomenologijos ir Moustak (1994) epistemologinės fenomenologijos versijos. Tyrimo dalyviais pasirinkti ne meno disclipinų mokytojai, siekiant atsitraukti nuo tradicinio požiūrio į kūrybiškumą, nesiejant jo su meno disciplinų mokytojų misija. Remiantis autentiškomis mokytojų patirtimis, siekiama kuo objektyviau atskleisti Būti kūrybingu mokytoju fenomeną. Empiriniame tyrime ir visame disertaciniame darbe taikytos dvi nuostatos: teorinė (komponentinė kūrybingumo teorija) ir filosofinė (fenomenologija). Tyrime dalyvavo 19 tyrimo dalyvių.
Rezultatai atskleidžia, kad “būti kūrybingu mokytoju” fenomenologinė struktūra turi vertikalųjį ir horizontalųjį vektorius. Vertikalųjį vektorių sudaro penkiolika latentinių temų (būti atrandančiu, lanksčiu, smalsiu, motyvuotu, santykiaujančiu, besimokančiu, profesijoje, pilietišku, lyderiu, skatinančiu, atveriančiu, įtraukiančiu, autoritetu, drąsiu ir ugdančiu), o horizontalusis vektorius sudarytas iš šešių dimensijų (laikiškumas, santykiškumas, daiktiškumas / materialumas, dvasingumas, kūniškumas ir erdviškumas). Suformuota ir empiriškai pagrįsta kūrybingo mokytojo fenomenologinė struktūra yra unikali, originali ir inovatyvi tokio pobūdžio tyrimų lauke.

Disertacijos gynimo taryba: