Sveikiname naują daktarą Rūtą Bružienę sėkmingai apgynus disertaciją ,,Universitetų jungimo politika Lietuvos aukštojo mokslo neoliberalizavimo kontekste” ir įgijus Socialinių mokslų srities Edukologijos krypties daktaro laipsnį. Mokslinio darbo vadovas – prof. habil. dr. dr. Rimantas Želvys (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, edukologija – S 007). Mokslinė konsultantė – prof. dr. Irena Stonkuvienė (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, edukologija – S 007). Su disertacija galite susipažinti čia.
Žemiau pateikiame trumpą disertacijos anotaciją.
Disertacijoje analizuojami Lietuvos universitetų jungimai ir per juos atskleidžiama aukštojo mokslo neoliberali transformacija 1990–2024 m. Universitetų jungimas yra aukštojo mokslo politikos instrumentas, valdymo ir finansavimo reformų kontekste naudojamas transformuojant aukštojo mokslo sistemą veikti tarptautinės konkurencijos sąlygomis. Disertacijos tikslas – išanalizuoti kaip neoliberalizmo idėjos ir praktikos reiškiasi Lietuvos aukštajame moksle per universitetų jungimo politikos formavimą ir įgyvendinimą. Darbe remiamasi Michel Foucault valdysenos ( angl. governmentality) teorija ir Jamie Peck neoliberalaus mąstymo konstravimo modeliu, leidžiančiais atskleisti neoliberalaus racionalumo plėtrą Lietuvos aukštajame moksle.
Tyrime atskleidžiama Lietuvos aukštojo mokslo raida: nuo desovietizacijos perkuriant aukštojo mokslo sistemą pagal nepriklausomos Lietuvos poreikius, „universitetizacijos“ bangos ir perėjimo prie vakarietiškų praktikų po 2009 m. mokslo ir studijų reformos. Neribota autonomija nepriklausomybės pradžioje sudarė prielaidas akademiniam elitui kaupti politinę galią, kurią vėliau universitetai panaudojo priešindamiesi universitetų jungimo politikai. Tarptautinių aukštojo mokslo politikos diskursų analizė atskleidžia, kaip jie buvo rekontekstualizuoti Lietuvos aukštojo mokslo politikos erdvėje – kokybės, efektyvumo ir autonomijos diskursai buvo susieti su konkurencingumo diskursu, pagal tai reformuotas ir valdymas.
Diskurso istorinė prieiga leidžia identifikuoti, kodėl ambicingi universitetų jungimo planai įgyvendinti tik dalinai. Atskleidžiama „išlikimo racionalumo“, grindžiamo institucijų tarpusavio nepasitikėjimu ir kūrybišku galios naudojimu, ir neoliberalaus valdymo racionalumo sąveikos dinamika. Pagrindžiama, kad universitetų jungimai Lietuvoje dažniau buvo nukreipti ne į kokybės kėlimą, o stipriųjų universitetų pozicijų įtvirtinimą, mažesnių regioninių ir specializuotų universitetų veikimą apribojant ar padarant neįmanomu.
Disertacijos gynimo taryba:
Pirmininkas – prof. dr. Lilija Duoblienė (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, edukologija – S 007);
prof. dr. Dominik Antonowicz (Torūnės Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija, socialiniai mokslai, sociologija – S 006);
prof. dr. Renata Bilbokaitė (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, edukologija – S 007);
prof. dr. Arūnas Poviliūnas (Vilniaus universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – S 006);
prof. dr. Almantas Liudas Samalavičius (Vilniaus Gedimino technikos universitetas, humanitariniai mokslai, menotyra – H 003).
